Trečią gyvenimo mėnesį kūdikis tampa vis aktyvesnis pašnekovas ir tyrinėtojas. Budrumo laikotarpiai ilgėja, judesiai tampa sklandesni, o šypsena ir garsai vis dažniau skirti būtent tėvams – tai puikus metas gyvai, kasdienei sąveikai.
Ką jau mato?
Regėjimas šiuo metu sparčiai tobulėja. Vaikas:
- sklandžiau seka judantį objektą iš vienos pusės į kitą;
- vis geriau skiria spalvas, ne tik kontrastingus juodus ir baltus raštus;
- ilgiau ir susikaupęs stebi tėvų veidą pokalbio metu;
- pradeda pastebėti savo rankas ir jomis domėtis.
Ką jau girdi?
Klausa ir garsų atpažinimas toliau bręsta. Vaikas:
- pasuka galvą į girdimą garsą ar balsą;
- nusiramina, išgirdęs pažįstamą dainelę ar lopšinę;
- vis dažniau „atsako" gugavimu, kai su juo kalbama;
- rečiau išsigąsta buitinių garsų, prie kurių jau įprato.
Motorikos raida
Kaklo, pečių ir nugaros raumenys tvirtėja toliau – gulėdamas ant pilvuko vaikas ilgiau atsispiria dilbiais ir kelia galvutę bei krūtinę aukščiau. Rankos vis dažniau susitinka ties kūno viduriu, o pirštukai atsiveria ir užsidaro, tyrinėjant pasiektus daiktus.
Emocinė raida
Vaikas jau šypsosi ne atsitiktinai, o atsakydamas į tėvų šypseną ar balsą. Atsiranda pirmieji bandymai pratęsti bendravimą – vaikas gali „kalbėtis" pakaitomis su suaugusiuoju, darydamas trumpą pauzę ir laukdamas atsako.
Būtent šis pakaitinis „pokalbis" – vadinamoji „serve and return" sąveika – laikomas vienu svarbiausių ankstyvosios raidos variklių: kiekvienas suaugusiojo atsakas į vaiko iniciatyvą stiprina kalbos ir emocijų reguliavimo pagrindus smegenyse.
Ką verta veikti?
Šiam amžiui puikiai tinka:
- tummy time su spalvotu žaislu prieš akis;
- lėtas žaislo judinimas į šonus, kad vaikas galėtų jį sekti akimis;
- veidrodžio žaidimai;
- pokalbiai, kuriuose paliekama pauzė vaiko „atsakymui";
- švelnaus tekstūros žaislai delnui tyrinėti.
Dažniausios tėvų klaidos
- per ilgai laikyti vaiką sėdynėlėje ar supynėse vietoj laisvo judėjimo;
- vengti tummy time, kai vaikui iš pradžių nepatinka;
- per daug vienu metu skambančių garsų (televizorius, muzika, kalbėjimas);
- nepastebėti pervargimo požymių ir tęsti žaidimą, kai vaikas jau nusigręžia ar verkia.