Kas yra socialinės istorijos ir kam jos naudingos?

Socialinė istorija – tai individualiai arba konkrečiai situacijai pritaikytas pasakojimas, kuris aiškiai paaiškina, kas gali įvykti, ką žmonės gali galvoti ar jausti ir kokie elgesio pasirinkimai yra tinkami. Šis metodas ypač siejamas su Carol Gray sukurta „Social Stories“ metodika.

Kas yra socialinė istorija?

Ji nėra taisyklių sąrašas ir neturėtų būti naudojama vaikui kontroliuoti. Gerai parengta istorija aprašo situaciją pagarbiai, pateikia reikalingą kontekstą ir padeda sumažinti nežinomybę.

Metodą devintajame dešimtmetyje sukūrė JAV pedagogė Carol Gray, dirbdama su autizmo spektro vaikais – jai reikėjo būdo aiškiai, be interpretacijų paaiškinti situacijas, kurios vaikams atrodė nenuspėjamos ar keliančios nerimą. Nuo tada metodas plačiai naudojamas ir kalbant su visais mažais vaikais, kuriems tiesiog reikia daugiau laiko naujai situacijai apdoroti.

Įdomus faktas: originalioje Carol Gray metodikoje aprašomos socialinės istorijos siekiama, kad bent dvi iš kiekvienų penkių sakinių būtų apie tai, ką kiti žmonės situacijoje galvoja ar jaučia – taigi istorija ne tik pasako, ką daryti, bet ir padeda suprasti kitų perspektyvą.

Kada ji gali būti naudinga?

Prieš pirmą vizitą pas gydytoją ar odontologą.
Ruošiantis važiuoti autobusu, apsilankyti bibliotekoje ar dalyvauti renginyje.
Mokantis paprašyti pagalbos, laukti eilėje ar pradėti pokalbį.
Aiškinantis kasdienę rutiną, pavyzdžiui, dantų valymą ar pasiruošimą miegui.

Istoriją verta peržiūrėti tada, kai vaikas yra ramus. Jei situacija jau kelia stiprią įtampą, papildoma informacija gali būti sunkiau priimama.

Kokia istorija yra kokybiška?

Konkreti ir suprantama

Tekstas turi atitikti vaiko kalbos suvokimą. Viename sakinyje geriau pateikti vieną pagrindinę mintį.

Negrasinanti

Istorija neturėtų gėdinti, grasinti pasekmėmis ar teigti, kad vaikas privalo visada elgtis vienodai.

Atitinkanti realybę

Jeigu situacija gali keistis, vartojami žodžiai „dažniausiai“, „kartais“ arba „gali būti“. Tai padeda nekurti klaidingo pažado.

Derinama su praktika

Peržiūrėjus istoriją galima aptarti svarbiausią žingsnį, suvaidinti situaciją ar išbandyti ją realioje aplinkoje.

Curibo principas: socialinė istorija turi padėti vaikui suprasti situaciją, o ne vien pasakyti, kaip jis privalo elgtis.

Kaip susikurti istoriją namuose?

Nebūtina turėti specialios priemonės – trumpą socialinę istoriją galima paruošti ir patiems, pavyzdžiui, keliomis nuotraukomis ar paprastais piešiniais popieriaus lape:

1. Pasirinkite vieną konkrečią situaciją. Ne „elgesys darželyje“ apskritai, o, tarkim, „kaip vyksta rytinis atsisveikinimas su mama“.
2. Aprašykite situaciją paprastais sakiniais. Kas vyksta, kur, kada, su kuo – be vertinimo ar spėjimų.
3. Įtraukite, ką kiti gali jausti ar galvoti. Pavyzdžiui: „Auklėtoja nusišypso ir pasitinka prie durų. Ji žino, kad atsisveikinimas kartais būna liūdnas.“
4. Baikite konkrečiu, teigiamu žingsniu. Ką vaikas gali padaryti – ne ko negalima daryti.
5. Peržiūrėkite kelis kartus iš anksto, ramiu metu, ne pačią situaciją išgyvenant.

Dažniausi tėvų klausimai

Kiek ilga turėtų būti socialinė istorija?

Mažam vaikui dažniausiai pakanka 4–8 sakinių ir kelių paveikslėlių. Ilgesnė istorija gali apsunkinti, o ne padėti suprasti situaciją.

Ar socialinė istorija tinka ir vaikams be diagnozuotų raidos sutrikimų?

Taip. Nors metodas plačiai naudojamas dirbant su autizmo spektro vaikais, jis vienodai gerai veikia visiems mažiems vaikams, kuriems naujos ar neaiškios situacijos kelia nerimą.

Kiek kartų reikėtų peržiūrėti istoriją prieš įvykį?

Universalaus skaičiaus nėra – kai kuriems vaikams pakanka vieno karto dieną prieš, kitiems naudingiau pakartoti kelis kartus per keletą dienų. Verta stebėti, ar vaikas jau atpažįsta ir pats pasakoja istorijos eigą.