
Socialinė istorija – tai konkrečiam vaikui ir konkrečiai situacijai pritaikytas pasakojimas, kuris paprastais žodžiais paaiškina, kas gali įvykti, ką žmonės gali galvoti ar jausti ir kaip galima elgtis. Angliškai šis metodas vadinamas „Social Stories“.
Kas yra socialinė istorija?
Ji nėra taisyklių sąrašas ir neturėtų būti naudojama vaikui kontroliuoti. Gerai parengta istorija aprašo situaciją pagarbiai, pateikia reikalingą kontekstą ir padeda sumažinti nežinomybę.
Metodą sukūrė amerikietė mokytoja Carol Gray, dirbusi su autizmą turinčiais vaikais. Savo svetainėje ji nurodo, kad Social Stories sukūrė 1990 m.; pirmoji recenzuojama publikacija apie metodą išėjo 1993 m. Tyrimų daugiausia atlikta su autizmo spektro vaikais, todėl ir įrodymai remiasi jais. Kitiems mažiems vaikams metodas gali tikti, bet tvirtų tyrimų, kurie tai patvirtintų, neradome.
Kada ji gali būti naudinga?
Istorija gali būti rašoma apie įvairias situacijas, pavyzdžiui:
- prieš pirmąjį apsilankymą pas gydytoją ar odontologą;
- ruošiantis važiuoti autobusu, apsilankyti bibliotekoje ar dalyvauti renginyje;
- mokantis paprašyti pagalbos, laukti eilėje ar pradėti pokalbį;
- aiškinant kasdienę rutiną, pavyzdžiui, dantų valymą ar pasiruošimą miegui.
Patarimas: istoriją patogiau peržiūrėti, kai vaikas yra ramus, o ne tada, kai situacija jau kelia stiprią įtampą.
Vertinant lūkesčius verta žinoti: 2025 m. atliktame tyrime su autizmą turinčiais 4–11 m. vaikais socialinės istorijos padėjo dažniau pasiekti individualius socialinius ir emocinius tikslus, tačiau kliniškai pastebimo poveikio nerimui ar socialiniam reaktyvumui nenustatyta. Ankstesnėje metaanalizėje bendras veiksmingumas įvertintas kaip žemas arba abejotinas. Tai viena iš priemonių, o ne sprendimas.
Kokia turi būti gera socialinė istorija?
Konkreti ir suprantama
Tekstas turi atitikti vaiko gebėjimus ir dėmesio trukmę. Viename sakinyje geriau pateikti vieną pagrindinę mintį.
Negrasinanti
Istorija neturėtų gėdinti, grasinti pasekmėmis ar teigti, kad vaikas privalo visada elgtis vienodai.
Tiksli
Informacija turi būti teisinga. Jeigu situacija gali keistis, gali padėti žodžiai „dažniausiai“, „kartais“ arba „gali būti“ – taip vaikui nežadama to, kas gali neišsipildyti.
Derinama su praktika
Peržiūrėjus istoriją galima aptarti svarbiausią žingsnį, suvaidinti situaciją ar išbandyti ją tikrovėje.
Paruoštos istorijos (knygelės ar vaizdo įrašai) – gera pradžia. Dar naudingiau jas pritaikyti: aptarti, kas jūsų vaiko situacijoje bus kitaip, pavyzdžiui, kaip vadinasi jo gydytojas ar kokios spalvos jo darželio durys.
Kaip susikurti istoriją namuose?
Specialių priemonių nereikia – namuose galima sukurti paprastą, šiais principais paremtą istoriją iš kelių nuotraukų ar paprastų piešinių popieriaus lape. Tai ne oficiali Carol Gray metodika, o paprastas jos idėjų pritaikymas:
- Pasirinkite vieną konkrečią situaciją. Ne „elgesys darželyje“ apskritai, o, pavyzdžiui, „kaip vyksta rytinis atsisveikinimas su mama“.
- Aprašykite situaciją paprastais sakiniais. Kas vyksta, kur, kada, su kuo – be vertinimų („gerai“, „blogai“).
- Parašykite ir tai, ką kiti gali jausti ar galvoti. Pavyzdžiui: „Mokytoja nusišypso ir pasitinka mane prie durų. Ji žino, kad atsisveikinimas kartais būna liūdnas.“
- Baikite konkrečiu, teigiamu žingsniu. Ką vaikas gali padaryti, o ne ko daryti negalima. Pavyzdžiui: „Aš galiu apkabinti mamą ir pamojuoti jai pro langą.“ Mažam vaikui istoriją patogu rašyti jo vardu („Aš…“).
- Peržiūrėkite iš anksto, ramiu metu, o ne tada, kai situacija jau vyksta, ir stebėkite, kaip vaikas reaguoja.
Dažniausi tėvų klausimai
Kiek ilga turėtų būti socialinė istorija?
Vieno tikslaus skaičiaus nėra. Svarbu istoriją pritaikyti vaiko gebėjimams ir dėmesio trukmei. Praktiškai mažam vaikui galima pradėti nuo kelių trumpų sakinių ir paveikslėlių, o jei matote, kad vaikas nustoja klausytis, istoriją trumpinti.
Ar socialinė istorija tinka visiems vaikams?
Gali tikti, bet įrodymų daugiausia turime apie autizmo spektro vaikus, ir net jiems poveikis nėra vienodas. Kitiems vaikams patikimų tyrimų trūksta, todėl nieko nežadame. Vieniems vaikams pakanka pasikalbėti, kitiems padeda suvaidinti situaciją ar iš anksto nuvykti į vietą. Jei vaiko nerimas stiprus, kartojasi ir trukdo kasdienybei, verta pasitarti su specialistu, pavyzdžiui, psichologu ar šeimos gydytoju.
Kiek kartų reikėtų peržiūrėti istoriją prieš įvykį?
Vieno atsakymo nėra – kai kuriems vaikams pakanka vieną kartą perskaityti istoriją išvakarėse, kitiems naudingiau pakartoti kelis kartus per keletą dienų. Verta stebėti, ar vaikas jau atpažįsta ir pats pasakoja istorijos eigą.
Šaltiniai
- Carol Gray, carolgraysocialstories.com. Social Stories 10.2 Criteria (Definition and Criteria) (2018).
- Carol Gray, carolgraysocialstories.com. Social Stories (apie metodą ir autorę).
- Gray CA, Garand JD; Focus on Autistic Behavior. Social Stories: Improving Responses of Students with Autism with Accurate Social Information (1993).
- National Autism Center (May Institute). Findings and Conclusions: National Standards Project, Phase 2 (Story-based Interventions, p. 69) (2015).
- Kokina A, Kern L; Journal of Autism and Developmental Disorders. Social Story Interventions for Students with Autism Spectrum Disorders: A Meta-Analysis (2010).
- Wright B, Blackwell JE, Bell KJ ir kt.; Child and Adolescent Mental Health. Autism Spectrum Social Stories In Schools Trial 2 (ASSSIST-2): a pragmatic randomised controlled trial of the Social Stories intervention to address the social and emotional health of autistic children in UK primary schools (2025).
