Šeštas mėnuo dažnai laikomas viena ryškiausių pusmečio ribų – vaikas jau tvirčiau valdo kūną, aktyviai „šneka" savais garsais ir daugumoje šeimų tai laikas, kai prie krūties ar mišinio pamažu pradedamas jungti pirmasis kietas maistas.
Motorikos raida
Šiam amžiui būdinga:
- sėdi trumpai be paramos, atsiremdamas rankomis į priekį;
- guldomas ant pilvuko, atsispiria tiesiomis rankomis, kartais siūbuoja pirmyn atgal;
- kai kurie vaikai jau bando šliaužti atbulomis arba stumtis pilvu;
- laisvai perkelia žaislą iš vienos rankos į kitą ir juo beldžia į paviršių.
Kalbos pradmenys
Gugavimas virsta turtingesniu balsių ir priebalsių deriniu. Vaikas jau atsiliepia į savo vardą, pakaitomis „šnekasi" su suaugusiuoju ir mėgsta eksperimentuoti su garso stiprumu bei tonu.
Pažinimo raida
Vaikas viską tyrinėja kiša į burną – tai natūralus ir svarbus pažinimo būdas, ne bloga įprotis. Aiškiai domisi aplinkiniais daiktais ir žmonėmis, seka nukritusį žaislą akimis ir pradeda suprasti paprastus kasdienius ritualus, pavyzdžiui, kad maudymasis reiškia artėjantį miegą.
Emocinė raida
Vaikas aiškiai atpažįsta artimiausius žmones, mėgsta bendrus žaidimus ir garsiai juokiasi. Domisi savo atspindžiu veidrodyje ir reaguoja į kitų žmonių emocijas – nusišypso, kai šypsosi tėvai, ir gali sunerimti, girdėdamas griežtą toną.
Papildomas maitinimas
Pasaulio sveikatos organizacija ir Amerikos pediatrų akademija rekomenduoja apie šešis mėnesius pradėti papildomą maitinimą, tęsiant maitinimą krūtimi ar mišiniu tiek, kiek tinka šeimai. Pirmieji patiekalai paprastai būna gerai sutrinti, vieno produkto, kad būtų lengva pastebėti galimą reakciją. Naujus produktus verta įvesti po vieną ir palaukti kelias dienas prieš pridedant kitą.
Verta stebėti ne tik alergines reakcijas, bet ir tai, ar vaikas parodo, kad jau sotus – nusigręžia, užsičiaupia ar spjauna maistą. Maitinimas neturėtų virsti spaudimu suvalgyti tam tikrą kiekį.
Kada verta pasitarti su specialistu?
Verta kreiptis į šeimos gydytoją ar vaikų raidos specialistą, jeigu šešių mėnesių kūdikis nesistengia pasiekti daiktų, esančių arti, nerodo jokios šilumos artimiesiems, nereaguoja į aplinkos garsus, sunkiai atsikiša daiktus prie burnos, neišleidžia balsių garsų, neverčiasi nė į vieną pusę, nesijuokia ar visai neatremia kojyčių, kai laikomas stačias.