Pirmasis gimtadienis dažnai simboliškai žymi kūdikystės pabaigą – vaikas iš gulinčio ir šliaužiančio mažylio virsta vis savarankiškesniu mažu žmogumi, kuris bando vaikščioti, kalbėti ir valgyti tą patį maistą, kaip ir likusi šeima.
Motorikos raida
Šiam amžiui būdinga:
- keliasi į stačias be paramos;
- vaikšto laikydamasis baldų arba trumpai – be jokios paramos;
- kai kurie vaikai jau žengia keletą savarankiškų žingsnelių;
- tikslingai deda daiktą į indą, pvz., kaladėlę į puodelį.
Kalbos ir bendravimo raida
Vaikas moja atsisveikindamas, vartoja žodį „mama", „tėtė" ar kitą specialų vardą, kreipdamasis į konkretų žmogų, ir bent trumpam sustoja ar sulėtėja, išgirdęs „ne". Kai kurie vaikai jau taria vieną ar kelis aiškius žodžius.
Pažinimo raida
Vaikas žaidžia paprastus žaidimus su taisyklėmis, pvz., „delnukai-delnukai", ir ieško daikto, kurį matė paslepiant, pavyzdžiui, žaislo po antklode. Tai rodo, kad supratimas apie daiktų nuolatinumą jau gerai susiformavęs.
Perėjimas prie šeimos maisto
Apie pirmąjį gimtadienį daugelis šeimų, pasitarusios su gydytoju, pradeda pereiti nuo krūties pieno ar pritaikyto mišinio prie karvės pieno ir vis įvairesnio, smulkiau supjaustyto šeimos maisto. Tikslų perėjimo tempą ir maisto tekstūrą verta aptarti su vaiko gydytoju, atsižvelgiant į individualią vaiko raidą.
Verta ir toliau vengti pridėtinės druskos bei cukraus, medaus (iki metų botulizmo rizikos dėl neišbrendusios virškinimo sistemos) ir maisto, keliančio užspringimo riziką, pavyzdžiui, viso vynuogės ar riešuto.
Metinis sveikatos patikrinimas
Dvylikos mėnesių vizito metu gydytojas dažniausiai įvertina ūgio, svorio ir galvos apimties augimą, apžiūri bendrą raidą ir aptaria tolesnę skiepų eigą. Tai geras metas užduoti visus susikaupusius klausimus apie miegą, mitybą ir kasdienę rutiną.
Kada verta pasitarti su specialistu?
Verta kreiptis į šeimos gydytoją ar vaikų raidos specialistą, jeigu dvylikos mėnesių vaikas visiškai nešliaužioja, negali stovėti net laikomas, neieško daiktų, kuriuos matė paslepiant, netaria nė vieno žodžio panašaus į „mama" ar „tėtė", neišmoksta jokių gestų (mojavimo, galvos kratymo), nerodo pirštu į daiktus arba prarado įgūdžius, kuriuos anksčiau turėjo.